Apie autorę
Kai prisimenu gyvenimo pradžią iš metų gūdumos, visada užlieja švelnus jausmas. Gimiau 1925 07 07 gražiu Lietuvos valstybės kūrimosi metu. Vaikystę supo žydinčios pievos, apaugusios ąžuolais, lazdynais, ievomis, upė Jara, čia pat įkrentanti į Šventąją, ir netoliese paslaptinga Šimonių giria – su ežerais ežerėliais, grybais ir uogomis.
Mūsų šeima buvo jauki ir darni. Tėvai iš devynių išaugino šešis vaikus: tris sūnus ir tris dukteris. Aš buvau jauniausia. Visų mylima, nes labai reikalinga: nubėgt, surast, atnešt, paduot, ką nors pakviest. Tą dariau su dideliu malonumu. Ūgtelėjus darbų netrūko: kiaulėms priskint burokų lapų, ganyt žąsiukus, vėliau – ir didelę gyvulių bandą. Vaikystė pilna smagaus darbo, įvairių nuotykių uogaujant, grybaujant, vėžiaujant ar grėbiant šieną.
Šeimoje nebuvo barnių, rietenų, nei geriančių, nei rūkančių. Persikėlus iš ūlyčios į vienkiemius, teko iš naujo kurtis: statyt naujus trobesius, sausinti pelkynus, iš kalnuotų vietų rinkti akmenis. Darbo visiems į valias. Tinginiaut nebuvo kada. Trys mokėsi Salų žemės ūkio mokykloje, vyresnysis dar įsigijo zootechniko specialybę. Mane leido mokytis toliau.
Įvairiai susiklosčius gyvenimo ir politiniams įvykiams, man teko lankyti keturias pradines mokyklas ir keturias gimnazijas. Dvyliktą klasę baigiau Anykščiuose 1944 m. Tiesa, atestatą (vienintelė iš klasės) gavau be egzaminų, nes pagal to meto nuostatus atleisdavo gerai besimokančius. Tie ketveri paskutinieji mokymosi gimnazijose metai jau buvo įsukti į politikos ir karo verpetą. Po sovietų, sekė vokiečių okupacija ir karo siaubai. Ir vėl grįžtanti sovietų invazija.
Broliai, nestoję į sovietų armiją, prieš 1944 m. Kalėdas, per visą Lietuvą nubangavus gaudynių ir žudymų siaubui, buvo suimti, žiauriai kankinami. Pervežami iš vieno miesto į kitą, pagaliau nugabenti į Lukiškių kalėjimą. Jaunesnysis, Petras, neištvėręs kankinimų, ten ir mirė. Vyresnieji, Vladas ir Antanas, 1945 m. liepos mėn. Karinio tribunolo, kartu su kitais panašaus likimo draugais, buvo nuteisti ir ištremti penkiolikai metų katorgos darbams į Kazakstano rūdos kasyklas.
Man pavyko iš kaimo pasprukti į Vilnių ir gero dekano J. Kruopo bei puikaus rektoriaus K. Bieliuko dėka – jau antram semestrui prasidėjus – įstoti į Vilniaus universitetą studijuoti lituanistiką. O namuose prasidėjo nuolatinis teroras: kasmetinis išbuožinimas, atimant gyvulius, inventorių, grūdus ir kita. Namai ištuštėjo, kol pagaliau 1948 m. gegužės mėn. sesuo Bronė su Tėvais (vyresnė sesuo Ada jau buvo ištekėjus ir gyveno Skapiškio valsčiuje, ją su trimis vaikais išvežė kitais metais), buvo išgabenta su tūkstančiais raudančių ir giedančių į Sibiro gilybes – Krasnojarsko sritį.
Išvežus šeimą, įsidarbinau Lengvosios pramonės proftechmokykloje. Penktame kurse, surinkus žinias iš rajono apie šeimos padėtį, buvau pašalinta iš universiteto. Laimei, (kiek daug gyvenime gerų žmonių!) paaiškėjus, kad esu kviečiama į „Mandatinę komisiją“, iš kurios retai kas išeidavo sausas, dekanas E. Meškauskas kitą dieną suorganizavo man diplominį gynimą. Tai reiškė, kad jei kada tektų laikyti valstybinius egzaminus, jau nereikėtų jo ginti. Mokykloje pavyko šį įvykį nuslėpti, tad likau dirbti toliau. Po metų, gavus iš mokyklos gerą charakteristiką, dėka prof. K. Korsako ir dekano, rektorius leido laikyti valstybinius egzaminus ir gauti filologo diplomą.
Po penkerių metų darbo, proftechmokyklą perorganizavus į technikumą, gavau kvietimą dirbti direktoriaus pavaduotoja mokymo reikalams. Dėl draugiškų ryšių su partsekretore pavyko išsisukti nuo stojimo į partiją. O direktorių perkėlus į kitą įmonę, dar metus laikinai ėjau jo pareigas. Taip prabėgo aštuoni metai. Gaudama algą, galėjau padėti saviesiems siuntiniais, o grįžus – priglausti, padėti įsidarbinti.
Bet viskam ateina laikas. Partijos komitete, paaiškėjus, kad nuslėpiau žinias apie šeimos padėtį, iš einamų pareigų buvau atleista su trenksmu ir nemaloniom procedūrom. Paliko dirbti dėstytoja. Dabar galėjau daugiau laiko skirti moksleiviams. Prasidėjo kasmetinės kelionės po Lietuvą su kuprinėmis, aplankant visas literatūrines vietas. Rašytojų gimtinės, aprašytos vietos, kapai, paminklai gulė į foto archyvą. Turėdama turizmo instruktoriaus teises, moksleivius ne kartą išvežiau ir į tolesnes keliones: Maskvą, Leningradą, Krymą, Karpatus, Kaukazą. Su dėstytojais lituanistais keliaudavom autobusais į Rašytojų tėviškes. Trūkstančius dokumentus: portretus, giminių, draugų nuotraukas teko ieškoti muziejų archyvuose. Į pamokas jau galėjau ateiti su storu aplanku apie kiekvieną mūsų literatūros klasiką. Moklsleiviai strimgalviais apipuldavo dėstytojo stalelį, kad geriau pamatytų. Su jaunimu dirbti buvo lengva, gera, įdomu. Keliaudami jie daug ko išmoko ir visą gyvenimą liko dėkingi.
Deja, gyvenimo vėjai ėmė keisti ir moksleivius. Ne vieną patraukė įvairios pagundos, didėjo abejingumas mokslui. Po 27 metų gana įtemptos veiklos, palikau pedagoginį darbą. 1975 m., gaudama tik pusę pensijos (50 rb.), pradėjau savarankišką gyvenimą. Atsidėjau fotografijai – literatūrą propaguoti vaizdiniu būdu.
Nuo Ievos Simonaitytės prasidėjo tuometinių rašytojų fotografavimas. Literatūros vakarai, poezijos pavasariai, įvairūs kultūros renginiai, suvažiavimai, plenumai, jubiliejai, etnografinės ekspedicijos – tik spėk suktis. Ryškink juostas, daryk nuotraukas, išdalink norintiems – tik turėk jėgų. Pedagoginį darbą palikusi su eile negalavimų, sveikatą atgavau badaudama pagal Brego metodą. Be medikų pagalbos pasisekė apsieiti daugiau dvidešimties metų. Atsirado jėgų rimtam darbui. Sukaupta medžiaga keliavo į spaudą: laikraščiai, žurnalai, knygos – daugiau 3000 kadrų. Padaryta 50 personalinių fotoparodų, kurios eksponuotos daugiau kaip 180 kartų.
Po istorinių mūsų krašto įvykių: Sąjūdžio suvažiavimo, Baltijos kelio, mitingų prie Katedros, Vingio ir Kalnų parke, Popiežiaus apsilankymo ir kt. mano aparatas sustingo. Laikas pereiti į kitą darbo fazę. Archyvo tvarkymas, savo veiklos apibendrinimas, knygų leidimas. Paruošiau ir išleidau 4 fotoalbumus, laiškus, straipsnių rinkinį, bibliografinį leidinį, eilėraščius, kelionių mozaiką ir kt.
Nuo pat gimnazijos laikų vis galvojau, kokią prasmę turi tavo gyvenimas. Vis svarsčiau, kuo galiu prisidėti prie jo tobulėjimo. Vis rūpėjo priminti, pagerbti tuos mūsų tautos žmones, kurie sunkiausiomis carizmo ir sovietizmo metu, visas jėgas, sveikatą atidavė žmonių sąmonės, veiklos, pasiaukojimo ugdymui, laisvės troškimui, valstybės kūrimui. Dariau – kiek mokėjau. Apie kitokį kelią net nesvajojau. Todėl tikiuosi, kad į šią Svetainę sudėti rašytojų, ypač literatūros klasikų portretai ir kita medžiaga padės ugdyti silpstantį patriotizmą, suvešėjusį norą kurti gerovę tik sau, o ne Tautos labui.
Ona Pajedaitė
Ona Pajedaitė mirė 2016m. sausio 14d.
NUOTRAUKOS
Su šeima
Studijų ir darbo metais
Su draugais
Su rašytojais
***
Nuo 1981 m. O. Pajedaitė yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė. Ji sukūrė įspūdingą Lietuvos kultūros ir meno žmonių portretų galeriją.
Svarbiausi jos darbai – literatūrinės vietos ir rašytojų portretai. Nuo 1980 m. savo kūrybą ji eksponuoja parodose, surengė apie 50 teminių parodų (jose yra 2500 didelio formato nuotraukų), kurios buvo eksponuotos Lietuvoje ir užsienyje (Paryžiuje, JAV ir kt.) apie 180 kartų. Jos asmeniniame archyve sukaupta ir sutvarkyta 65 tūkst. negatyvų. Tai – siužetinės nuotraukos, rašytojų, menininkų veidai.
Svarbiausios O. Pajedaitės personalinės fotoparodos:
•1981 m. – Juozas Baltušis, Beatričė Grincevičiūtė.
•1982 m. – Jonas Mikelinskas, Paulius Širvys, Antanas Vienuolis.
•1983 m. – Antanas Jonynas, Scenos meistrai.
•1984 m. – Etnografinis Lietuvos kaimas.
•1985 m. – Eduardas Mieželaitis, Albinas Bernotas.
•1986 m. – Vincas Krėvė, Laimonas Noreika.
•1987 m. – Eugenijus Matuzevičius, Maironis, Susitikimai.
•1988 m. – Vincas Kudirka, Vydūnas, Kristijonas Donelaitis, Jonas Graičiūnas, Mūsų svečiai.
•1989 m. – Jonas Biliūnas, Juozas Tumas-Vaižgantas, Lietuvos mokslininkai, Muzikos pasaulyje, Mūsų dailininkai, Esu iš Lietuvos, paroda Tautos žadintojai Čikagoje (JAV).
•1990 m. – Visada su Lietuva (egzodo rašytojai), paroda Lietuva ir jos žmonės Paryžiuje (Lietuva).
•1992 m. – Vincas Mykolaitis-Putinas, Etnografinė Lietuva Paryžiuje (veikė iki 1994 m.), Scenos meistrai Maskvos Draugystės namuose (Rusija).
•1993 m. – Antanas Baranauskas, Simonas Daukantas, paroda Tėvų žemėje Čikagoje.
•1995 m. – 250 meno, mokslo, kultūros veikėjų portretų.
•1997 m. – Bernardas Brazdžionis, Kazys Bradūnas.
•1998 m. – Adomas Mickevičius, paroda Adomas Mickevičius Varšuvos (Lenkija) A. Mickevičiaus muziejuje.
•2000 m. – Mūsų moterys Lietuvos Nepriklausomybės signatarų namuose Vilniuje, Kazys Bradūnas grįžta į Lietuvą Vilniaus Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje.
•2003 m. – Visada su Lietuva Rašytojų klube Vilniuje.
•2010 m. – paroda poeto Justino Marcinkevičiaus 80-mečiui Rašytojų klube Vilniuje, Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje ir Trakų miesto bibliotekoje.
Ji 1966-1967 m. parengė ir išleido 13 diafilmų literatūros apžvalgoms mokykloms, apimančių XIX a. pabaigą – XX a. pirmąją pusę iki 1945 m. Knygutę Diktantai(1967), nuotraukų albumus Ji buvo Simonaitytė (1988, 1997), Mano Marcinkevičius (2001), parengė leidinį Juozas Tumas Vaižgantas (1995), fotoaplankus: Adomo Mickevičiaus takais (1998), Jonas Mačiulis Maironis (1999), Vincas Kudirka (1999), Motiejus Valančius (2001).
Sutvarkė savo kūrybos archyvą, 2003 m. sudarė ir išleido savo fotodarbų sąvadą Ona Pajedaitė. Nuotraukų bibliografija.
Ji taip pat sudarė ir išleido memuaristinius leidinius: laiškų knygą Šiltoj kupetoj (2004), recenzijų rinkinį Ir kitų akimis (2005), iliustruotą kelionių dienoraštį Kelionių mozaika (2005), eilėraščių knygą Kasdienės mintys (2005), rinkinį Rašytojų autografai Onai Pajedaitei (2005). Šie leidiniai išleisti kelių egzempliorių tiražais. Ji išleido dienoraščių knygą Viską lengvai! (2009), fotografijų albumą Kuriančios moterys (2011).
O. Pajedaitė taip pat sudarė ir išleido edukacinę kompaktinę plokštelę Lietuvių rašytojai klasikai ir A. Mickevičius: M. Valančius, A. Baranauskas, V. Kudirka, Maironis, Vaižgantas, B. Brazdžionis, K. Bradūnas, Just. Marcinkevičius (2006) ir fotoalbumą Lietuvių rašytojai klasikai ir A. Mickevičius (2006).
1990 m. apdovanota Ievos Simonaitytės premija už leidinį Ji buvo Simonaitytė. 2005 m. apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. 2005 m. suteiktas meno kūrėjo statusas.
O. Pajedaitės kūryba pristatyta bibliografijos leidiniuose: Lietuvos fotografija (1987) ir Lietuvos moterys (2003), biografijų žinyne Kas yra kas (visuose leidimuose),Mažosios Lietuvos enciklopedijos II tome ir kitose enciklopedijose.
APDOVANOJIMAI